Մեկնաբանություն

Ir vėl lietus.Trečia diena iš eilės.Ir taip be paliovos.Dideli ir stambūs lietaus lašai vis krenta ir krenta..Gatvės jau šlapios.Kaip ir aš.Esu šlapia iki paskutinio siūlelio.Bet kas man..Aš nebijau lietaus.Štai šiandien popietę,kai lietus jau buvo įsismarkavęs,išbėgau į kiemą.Vos tik atsidūriau lauke,tuoj pat sušlapau.Pasidarė šalta.Bet nekreipiau į tai dėmesio.Kaip mažas vaikas sukausi ratu ir vis šaukiau.Keletas praeivių į mane žiūrėjo kaip į kokią beprotę.O aš tik juokiausi..tegu žiūri.Svetimi žvilgsniai manęs nė kiek netrikdo.Net pačiai juokinga..Juk elgiuosi kaip vaikas!taip naiviai ir kvailai.O juk man jau šešiolika..Nejaugi..?taip,man jau šešiolika..
-Keite,tu ir vėl šlapia!
piktas tėčio balsas.Ir vėl jo priekaištai.,.Tėtis į kambarį įsiveržė kaip viesulas.Sėdėjau prie lango ir atsisukau į jį.Tėtis stovėjo plačiai išskėtęs kojas,o jo rankos buvo sukryžiuotos ant nugaros.Jo veidas buvo smarkiai įraudęs,kakta suraukta,o akys tiesiog degė iš pykčio.Eilinis tėčio paveikslas...
dabar bereikėjo sulaukti,kol jis prasižios.Tačiau tėtis tylėjo.Ta tyla darėsi nejauki.Atsistojau.Apsimesdama,kad nieko nepastebėjau,žengiau link durų.Staiga pajutau stiprius tėčio rankų giaužtus.